ELIPOLE – ELISTONE.LOVE

Seniai, labai seniai, kai nuotraukos buvo daromos naudojant dideles juostines kameras ir išryškinamos mikstūrų su metaliniu sidabru pagalba, gyveno maža mergaitė, vardu Elżbietka. Ji buvo raudonplaukė, labai nepaklusni ir labai mėgo trypčioti kojomis.

Kažkada ji sunkiai susirgo ir daug laiko turėjo praleisti uždaryta didžiulėje, nešvarioje, skirtoje renovacijai ligoninei. Viskas ten griuvo, dažai nusilupdavo nuo sienų, o liftai drebėjo ir girgždėjo. Liekna mergaitė su akiniais neturėjo nieko, su kuo galėtų juoktis ir išdykauti, bet kadangi ji nieko nebijodavo, dažnai naktimis sprukdavo iš ligoninės palatos. Tada ji mėgdavo vaikščioti tamsiais koridoriais svajodama, kad jei tik ji turėtų su savimi įrankių, renovuotų visą ligoninę - priveržtų visus varžtus, priklijuotų plyteles, nudažytų sienas.

Po poros metų, kai Elżbietka užaugo ir tapo jauna, gražia mergina, gydytojams pavyko ją išgydyti. Ji pagaliau galėjo grįžti į mokyklą ir namo. Ji virto protinga ir mandagia mergina.

Norėjo atsigriebti sugaištą laiką – stropiai mokėsi, o po pamokų iš senų velvetinių kelnių pasiuvo rankinę. Rankinė buvo labai graži, turėjo kelis skyrelius ir atskirą vietą mažai piniginei.

Elżbietka, o tiksliau – didelė Ela, taip pat susidomėjo fotografija. Pradėjo lankyti mokyklą, kurioje sužinojo, kaip yra sukonstruotas fotoaparatas ir kaip nustatyti visus tuos mygtukus, kad nuotrauka būtų gerai eksponuota ir ryški, kaip išryškinti nuotraukas įvairiose mikstūrose tamsiame kambaryje.

Per šias kupinas paslapties pamokas ji sutiko vaikiną vardu Krzyś. Jis visada šypsojosi, nešiojo kuprinę, kurioje turėjo žemėlapį ir svajojo aplankyti visą pasaulį.

Nuo to laiko Ela ir Krzysiek visur eidavo kartu, o ji dovanų jam pasiuvo fotoaparato diržą. Kartu jie klaidžiojo po senas neveikiančias gamyklas, piliakalniais ir lipo labai aukštais kaminais. Nežinia, kada jiedu įsimylėjo vienas kitą ir nors pinigų puotai neturėjo, nusprendė susituokti. Ela pasisiuvo vestuvinę suknelę, o vestuves suorganizavo draugų dėka.

Ela niekada nesiskyrė su savo rankine, kurioje slėpė įvairius lobius, dažnai kažkam naudingus. Pavyzdžiui, kai jie važiavo susituokti, sugedo ir iškrito mašinos posūkio rodiklis, o ji nedelsant ištraukė iš vieno skyriaus penkis varžtus ir vieną atsuktuvą, kuriuo jį pataisė.

Jos rankinė visada buvo labai švari, joje nebuvo šiukšlių, o tik septynios kramtomosios gumos, reikalingos plytelėms klijuoti ar draugus vaišinti, keturios rašymo priemonės - plunksnakotis, tušinukas, žymeklis ir pieštukas, kuriuo jie pasirašė santuokos liudijimą, ir dėl viso pikto septyni metrai virvelės. Jie buvo labai laimingi ir dažnai persikraustydavo.

Kai kas nors įdomaus nutikdavo pasaulyje, Krzyś patikrindavo tą vietą žemėlapį, ir abudu iškart važiuodavo ten, fotografuodavo ar filmuodavo, o surinktą medžiagą siųsdavo laikraščiams ir televizijai. Norėdamas greičiau patekti į įvykio vietą, Krzyś net išmoko skraidyti lėktuvu. Kelionėse jie sutikdavo labai daug įdomių žmonių, kuriuos mielai kviesdavo į savo namus. Jiems patikdavo miegoti palapinėje ir prie laužo dainuoti dainas skambant gitarai. Ela visada buvo pasiruošusi įvairioms netikėtoms situacijoms, kurios galėjo nutikti. Antrame rankinės skyrelyje ji laikė žibintuvėlį, devynių voltų bateriją, tris siuvimo įrankius, jei kuprinė suplyš - adatą, siūlą, matavimo juostą, tris segtukus ir keturius ausų krapštukus bei vieną kišeninį peilį reikalingą stovyklavimui.

Deja, Ela ir Krzyś neturėjo savo vaikų, todėl gyveno diena iš dienos. Elżbietka savo rankinėje su įvairiais daiktais taip pat turėjo nedidelę kišenę piniginei, kur atidedavo smulkius pinigus.

Vieną dieną, kai jie buvo labai toli nuo namų, Ela labai stipriai susirgo ir nuo tada visą laiką turėjo gulėti lovoje. Kartu su ja susirgo visas pasaulis – žmonės negalėjo vieni pas kitus lankytis, prie laužo dainuoti ir groti gitara. Vietoj to jie atsiuntė Elai laiškus ir atvirukus su istorijomis ir nuotykiais iš savo gyvenimo, o Krzyś skaitė jai šį korespondenciją lovoje ir iš kuprinės ištrauktame žemėlapyje rodė, iš kokio pasaulio krašto ji atėjo.

Svarbiausia, kad jiedu nė akimirkai neprarado humoro jausmo. Ela, net gulėdama lovoje, meistravo ir sutvarkė visus elektros ilgintuvus, bet ir siuvo mašina. Kai tam pritrūko jėgų, ji nusprendė nusipirkti didelį žemės sklypą už tuos visus pinigus, kuriuos sukaupė mažoje piniginėje. Pavyko tai per internetą, bet negalėjo nuvykti jo pamatyti, nes jautėsi vis silpnesnė. Kad negalvoti apie ligą, kartu su Kszysiu kūrė planus, kaip įrengs i ir ką statys. Jie net gražiai jį pavadino – ELIPOLE.

Deja, Elżbietka nespėjo pamatyti savo žemės.

Bet Krzyś pasiėmė žemėlapį ir, kaip anksčiau dviese, dabar vienas nuvyko į ELIPOLĘ. Po didžiuliu akmeniu, tarp trijų verkiančių gluosnių, jis įkasė į žemę savo mylimos žmonos rankinę. Tiksliai įsiminė, kiek daiktų ji nešiojo su savimi. Įsiminė juos tokia tvarka, kad žemėlapyje sudarytų koordinates, t. y. laipsnius, minutes ir sekundes 51*07'47”N i 19*33'41”E.

Elos ir Krzysio draugai ELIPOLYJE pasodino gėles ir medžius aplink akmenį, po kuriuo žemėje gulėjo rankinė. Aplink išaugo graži, pasakiška giraitė su medžiais, iš kurių vaisių buvo gaminami gardūs desertai, kompotai, vynai, likeriai. Taip pat surado specialią vietą laužui, kur buvo galima groti gitara taip, kaip Ela mėgo.

Iki šiol draugai, kurie dažnai lankosi šioje vietoje, sėdėdami prie laužo, dažnai gali matyti, kaip virš jų galvų skrenda Krzysieko lėktuvas ir plaka sparnais, parodydamas, kad prisimena apie Elžbietą.

Metai bėga, pasaulis keičiasi, medžiai tampa vis didesni ir kartu su jais kabantys sūpuoklės. Kiekvienas vaikas, stebuklingu būdu atsidūręs giraitėje prie akmens, sugalvoja, ką galėtų įsidėti į žemėje įkastą Elos krepšį. Ko gali jam prireikti, kad galėtų susidoroti su bet kokia situacija.

O tu, ką įdėtum į tą rankinę?



Autoriai Elżbieta i Krzysztof Kusz Vertimas Renata Butkiewicz